Fatbike geriau nei Toyota Yaris
Kai gavau pasiūlymą išbandyti Fat Bike, sutikau nedelsdamas, nes tiesiog norėjosi išbandyti tai kas naujo ir matyta tik nuotraukose. Nors pasakius kolegoms, kad važiuosiu Fat Bike pasigirdo nemažai kritikos - neva stori ratai ir bus sudėtinga valdyti dviratį, sunku įsibėgėti, nepalankūs dviratininkui fizikos dėsniai (didesnis sukibimas su kelio danga apsunkina važiavimą) ir t.t.
Taigi saulėtą rudens popietę išvykau į "susitikimą" su Fat Bike. Negaliu sakyti, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau jau vien pirminis vaizdas buvo įspūdingas, stori ir masyvūs ratai, tvirtas rėmas, ir elektrinė rėmo spalva tiesiog kvietė išbandyti dviratį. Savininkas dar paklausė kokia danga planuoju važinėti, atsakiau, kad didžioji dalis dangos bus asfaltbetonis, šaligatviai ir tvirtas kelias, tačiau planuoju važiuoti ir šiek tiek "bekele" tai yra pieva, miško keliukais, ir kalneliais. Pagal tai sureguliavome slėgį padangose ir aš išvažiavau....
Štai nuo čia ir prasidėjo tikroji pažintis su Fat Bike. Pirmas įspūdis - jis galingas ir greitas, nes įsibėgėjo nepaprastai lengvai, o galingas ir malonus ausiai padangų užimas privertė pasijusti lyg sėdint ant čioperio, ir jausti labai tvirtai ant kelio. Antras įspūdis - jis žiauriai tvirtas, toks vaizdas kad gali įsirėžti su juo į Toyota Yaris ir nepaisant to, kad perlėksi per miesto mažylį, tačiau dviratis bus sveikas, o Toyotos durelės ir kapotas bus su gerokomis duobėmis. Šis įspūdis pasitvirtino sutikus pirmą šaligatvio bortelį, kuris buvo ne mažiau 15 cm aukščio, tačiau pakako lengvai kilstelėti Fat Bike priekį ir dviratis - "storalūpis-storapadis" (kurį taip pakrikštinau jau po pirmų minučių kelionės su juo) lengvai užšoko ant bortelio nė necyptelėjęs. Trečias įspūdis - jis lengvai valdomas ir manevringas, nors yra gana nemažų gabaritų, ir sunkokas tačiau labai lengvai valdomas važiuojant tiek asfaltuotu dviračių takeliu, tiek ir miško keliukais. Dėl stabilaus dviračio "stovėjimo" ant kelio, jis lengvai paklūsta dviratininko norams staigiai pakeisti važiavimo kryptį, sustoti ar tiesiog įveikti įkalnę, "storapadis" lengvai vykdo bet kokią komandą net nemirkteldamas. Ketvirtas įspūdis - šis "storapadis" teikia nepaprastą malonumą juo važiuojant tiek kieta danga tiek ir "bekele", tikriausiai patikimumo ir tvirtumo jausmai užsėdus ant šio dviračio, suteikia dviratininkui pasitikėjimą savo jėgomis, ir tuo pačiu užplūdęs saugumo jausmas leidžia mėgautis dviračio teikiama palaima ir negalvoti apie nieką daugiau tik apie kelionės potyrius, ir norą išbandyti "storapadį" dar kur nors, įveikti negilų upelį, nusileisti nuo stačios nuokalnės, pralėkti per pievą, ar padidinus greitį švilpti dviračių takeliu. Na ir pabaigai reikėtų paminėti, kad šis "storapadis" yra neabejotinai geras emocijas dovanojantis dviratis ne tik dviratininkui, tačiau ir puikus geros nuotaikos užtaisas paprastiems miesto praeiviams, nes pamačius šį "storalūpį" riedant miesto šaligatviais sulauki nemažiau dėmesio nei vairuodamas amerikietišką "muscle" automobilį ar ne klasikinį čioperį. Pradedant mažais vaikais kurie timpčioja savo tėvams už rankų šaukdami : Tėti, mama žiūrėk koks "storalūpis" dviratis su milžiniškais ratais važiuoja. Tiek ir suaugusiais praeiviais, kurie išgirdę skambutį, ar galingą bet malonų padangų užimą pagarbiai užleidžia "storapadį" toliau važiuoti jam skirtu dviračių takeliu, ir kartu palydėdami svajingu žvilgsniu į tolį, tikriausiai galvodami, kad ko gero būtų ne pro šalį bent kartą pabandyti pavažiuoti ir šiuo mielu, tvirtu, ir galingu "storapadžiu"...